Paskutinis vasaros savaitgalis

Vasara baigiasi. Bruknė baigia siaubingai išsišerti, jau tuoj visai jokio kailio neliks :D

Bebras :) Niekad nesiskundė apetitu, bet gal šalta žiema nusimato ar kas, nes nuožmėja tas amžinas alkis, va ir pagaliukai iš bėdos tinka :D

Pats tikriausias rudens artėjimo įrodymas :)

Pasilakstymas rudenėjant

Bruknė ir Saygo buvo susitikę po ilgoko nesimatymo. Gaila, kad sparčiai temo, todėl nuotraukos kiek tamsokos. Už jas labai ačiū Bitei :)










Pas mus labai gražiai rudenėja...

Dar truputis gerų naujienų

Apie Bruknės sesytę Mają jau rašiau, o pajūry gyvena dar du jų broliukai - Vaidis ir Girius (dokumentuose Waidila ir Widmo). Taigi, tik ką atėjo DM tyrimų rezultatai - abu berniukai visiškai sveiki ir baisioji mielopatija jiems negręsia!

Waidila Girios dvasia - N/N

Widmo Girios dvasia - N/N

Svečiai

Prieš savaitėlę turėjome labai mielų svečių iš Lenkijos - čekoslovakų vilkšunius Wonderful bei Larsą, kurie, žinoma, čia lankėsi su savo žmogeliais :) Mudvi su Brukne jiems aprodėme Vilnių, smagiai pabendravome, ir jie nukurnėjo tolyn link Latvijos. O štai dabar gavau keletą nuotraukėlių ir dalinuosi jomis čia. Thanks for the photos, Pawel! :)

Visa kompanija, tik Pawelo trūksta, bet jis kitoj fotiko pusėj.

Bruknė bando žvilgsnio jėga priversti žmogelius atiduoti jai visą maistą nuo stalo.

Čia šiaip Bru :)

Apie RAW

Bruknė jau penkeris metus šeriama mėsa. Gudriau tai dar vadinama RAW mityba. Dalykas tai geras, mums tinka, tačiau labai dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie tą "šėrimą mėsa" interpretuoja savaip, na, ką gavau pigiau nusipirkt, tą ir duodu. Arba - ypač mažom veislėm - duoda vien visokias vištienos file ir panašias nereikalingas nesąmones :D Negerai. Tikrai geriau šerti šunį kokybišku sausu maistu (na ne iš prekybcentrių), nei neteisingai subalansuota žalios mėsos dieta.

Mano draugutė Agnė turi labai gerą blogą ir ten rašo visokius protingus ir teisingus dalykus - daugiausiai apie šunis. Ir apie mitybą žalia mėsa yra gudriai prirašius. Ir net tik ką leido man vieną jos straipsnį papublikuoti čia :) Bet kadangi straipsnis labai ilgas ir net su nuotraukom, tai paprasčiaubus įdėti nuorodą, ane? Puikus straipsniukas apie RAW.

O daugiau gerų Agnės straipsnių šia tema galima rasti va čia.

Labai seną istoriją prisiminus...

Pagaliau! Pagaliau mudvi važiuojame namo. Aš ir mano naujoji bičiulė, čekoslovakų vilkšunė Bruknė (Walkiria Girios Dvasia).
Jau labai labai seniai neturėjau mažo šuniuko. Paskutinį kartą tokį mažylį man teko neštis prieš "-nioliką" metų. Tai buvo mažas juodas taksiukas, vardu Tapis (tebunie jam sėkminga amžinoji medžioklė), susirangęs mano striukės rankovėje. Su tėčiu keliavome namo, o aš vis niurzgėjau: "Teteeee, jis man prisisiooooos į rankoooovę..."
Jei prie nepatyrimo dar pridėsite jaudulį bei man būdingą išsiblaškymą, suprasite, kodėl pasiimti Bruknės nuvažiavau nepasiėmusi nieko, ko reikia, vežantis mažą šuniuką namo. Laimė, rūpestingoji veisėja Daiva Rimaitytė be mažylės, maistelio, dubenėlio, antkaklio bei pavadėlio dar įdėjo didžiulį medžiaginį krepšį, kalną tualetinio popieriaus, celofaninių maišiukų bei saują džiovintų jaučių skrandžių, mūsuose dar žinomų kaip "smardukai"...
Veisėja, kartu su Bruknės mama Harka (Harmonia Eden Severu), atveža mudvi į autobusų stotį Šakiuose, iš kurios turėtumėme keliauti namo, į Vilnių. Keliaujame prie autobuso, jau lyg ir paskutinį kartą atsisveikiname, tvirčiau suimu krepšio, iš kurio kyšo Bruknės snukutis, rankenas, keliu koja ant pirmojo autobuso laiptelio ir matau, kaip vairuotojas tiesiog dvigubai išsipučia, išraudonuoja, ima inirtingai mosikuoti bei skėsčioti rankomis ir vos ne dusdamas bei spjaudydamasis išrėkia: "Jokių šunų autobuse!!!" Trumpam netenku amo, tačiau jau po akimirkos kartu su Daiva, nutaisiusios draugiškiausias šypsenas, kokias tik mokam, piktajam vairuotojui aiškiname, kad šuniukas dar labai mažas, tik dviejų mėnesių, kad visą kelionę jis tupės savo krepšyje ir t.t. Neveikia. Vairuotojas pareiškia "o man jis atrodo didelis" ir beveik stumte išstumia mane iš autobuso.
Nusprendžiu, kad gadintis šventinės nuotaikos dėl kažkokio nelaimingo, pikto žmogėno neverta ir su visais nešuliais keliauju ieškoti stoties viršininko. Jo nerandu, tačiau labai maloni bilietų pardavėja man pasiūlo palaukti kito autobuso, važiuojančio į Kauną. "Jei ir tas nepriims, aš mielai pasaugosiu jūsų šuniuką,"- juokiasi moteris. Bičiulei Linai, kuri sutartu laiku turi laukti manęs Vilniaus autobusų stotyje ir padėti man parsirasti iki namų, parašau trumpą žinutę: "Busiu kiek vėliau, nei planavau. Parašysiu." Tik ją išsiuntus, mano telefonas negrįžtamai "nusėda"...
Laimė, senučiuko autobuso, važiuojančio į Kauną, vairuotojas sutinka priimti keleivę su šuneliu. Labai laiminga įsitaisau, o Bruknė ima skųstis, verkšlenti ir dejuoti, jos skundai perauga į kaukimą ir aš imu nerimauti, kad būsime išlaipintos autobusui dar nei nepajudėjus. Tačiau mažylę pavyksta užtildyti davus jai gabalą klaikiai dvokiančio jaučio skrandžio, į autobusą vėl grįžta tyla ir ramybė, nors atsiranda šiokia tokia smarvė...
Derėtų paminėti, kad minėtas autobusas yra iš tų, kurie "stoja prie kiekvieno stulpo", t.y. iš Šakių į Kauną jis neskubėdamas važiuoja pro mažyčius jaukius kaimelius, žaliuojančius sodus, dailias kalveles. Važiuoja ilgai ir sustoja visur, kur tik yra norinčių keliauti kartu. Tačiau aš nusprendžiau, jog mano vidinė pusiausvyra dėl ilgos kelionės nepradės svyruoti, nes tai, be jokios abejonės, priverstų nerimauti ir mano mažąją bičiulę. Kol kas ji kuo ramiausiai miega man ant kelių, išsirangydama visomis įmanomomis ir neįmanomomis pozomis, o aš palaimingai šypsausi ir svajingu žvilgsniu žvelgiu pro langą. Kol kas. Tačiau netikėtai autobusas sustoja pakelėje, o vairuotojas garsiai pareiškia: "Sugedom."
Jei ilga kelionė mano pusiausvyrai nepakenkė, tai ta žinia tikrai privertė sunerimti. Juolab, kad mano telefonas visiškai išsikrovęs, nesu tikra, ką veikia mane turėjusi pasitikti draugė (laukia ir lauks Vilniaus autobusų stotyje ar net nesivargins važiuoti, negavusi iš manęs jokių žinių), o Bruknė taip pat ima tyliai verkšlenti. Panikos prideda ir kitų keleivių reakcija: viena apykurtė močiutė plačiai šypsosi ir garsiai stebisi taip susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kita garbaus amžiaus moterėlė koneveikia vairuotoją, nepamiršdama pabambėti ant visų, važinėjančių mašinomis ("dabar visiems tik meilužės rūpi, paprastas žmogus nerūpi"), o stipriai dažyta raudonplaukė baltu lakuotu švarkeliu ir ilgėliausiais taip pat ryškiai lakuotais nagais nervingai spaudo savo mobiliojo (neišsikrovusio!) mygtukus... Jau nekalbant apie kažką žiaumojančią keistuolę, pasipuošusią didžiuliu violetiniu kaspinu (na, tuo pačiu "bantu", kuriuo prieš dvidešimt metų buvo puošiamos visos pirmokėlės) ir kartu su savim besitempiančią nenusakomo dydžio tinklinį krepšį, kiek telpa prikištą įvairiaspalvių skudurų...
Giliai įkvėpiu ir išsivedu Bruknę pabėgioti po pievą, kuri mažylei atrodo itin grėsminga. Vilkiūkštė medžioja pienių žiedus, budriai stebi pro šalį važiuojančius automobilius, o galiausiai susisuka prie mano kojų. Nepraeina nei valanda, kai vairuotojas, tuščiu plastikiniu buteliu parėmęs autobusiuko liuko dangtį ištaria taip lauktą "Važiuojam."
Mes kylame ir leidžiamės, kratomės dulkėtais vieškeliukais ir aš labai stebiuosi, kaip mano vilkiūkštė gali taip ramiai miegoti. Jai netrukdo antikvarinio autobuso dardėjimas, jai nebaisu pro šalį lekiančių vaizdų, jos net nepykina, priešingai nuo manęs... Tiesa, Bruknė kartais nubunda, bet tik tam, kad pasirąžytų, įsitaisytų patogiau ir prieš vėl užmigdama užverstų galvą ir kuriam laikui įsispoksotų man į akis. Įsispoksotų savo dar vaikišką melsvumą šiek tiek išlaikiusiomis akytėmis, kuriose nematyti jokios baimės, jokio nerimo, net jokio šuniško meilumo ar atsidavimo. Mažoji vilkiūkštė spokso į mane taip, lyg paprasčiausiai sakytų: "Na tai ką, važiuojam?"
Artėjant prie Kauno dangus apsiniaukia ir man vėl ima kirbėti klausimas: ar atsiras autobuso vairuotojas, sutiksiantis mus nuvežti iki Vilniaus? Krentant pirmiems lietaus lašams, su kuprine ant nugaros, maišu vienoje rankoje ir krepšiu su šunimi kitoje kulniuoju iki autobuso, važiuojančio į Vilnių. Klausiu konduktoriaus, ar paims mus dvi. "Ir tris galiu, ir penkias, ar gaila,"- maloniai nustebina vyriškis. Vairuotojo paklaustas, kodėl neliepia pirktis bilieto ir mano bendrakeleivei, konduktorius kuo ramiausiai atsako: "Tai kad jai dar nėra septynerių metų." Vyrams baisiai juokinga, o ir aš pagaliau lengviau atsikvėpiu. Maža to, pabandžius įsijungti mobilųjį telefoną (vis dar nerimauju dėl to, ar mane kas pasitiks), tai pavyksta!!! Stebuklas! Tačiau apsidžiaugiau per anksti. Staiga su siaubu suvokiu, kad neprisimenu PIN kodo. Gal trejetą metų naudoju tą patį telefono numerį ir tikrai niekada nebuvau pamiršusi tos nesudėtingos keturių skaičių kombinacijos... Įvedu vieną kartą. Neteisingai. Antrą... Neteisingai... Trečią... Tyliai keikiuosi...
Laimė, tik įvažiavus į Vilniaus autobusų stotį, pamatau, kad Lina laukia mūsų, nepaisant to, kad jau temsta, lynoja, o mes vėluojam daugiau, nei valandą... Draugai yra gėris, dar kartą įsitikinu.
Tą patį vakarą, kai visi kelionės vargai buvo nuplauti maistu (Bruknei) ir alumi (man), vidury nakties sėdėjau po liepomis šalia namų, man ant kelių snaudė mažoji vilkiūkštė, niūniavau jai seną gražią dainą apie "margus šunužėlius" ir jau tvirtai tvirtai žinojau, kad tai tikrai MANO ŠUO.

Vokiečių pinčeriai :)

Šiaip man patinka visi šunys, tačiau daugelis veislių papuola į tam tikras kategorijas. Tarkim, yra "veislės, kurias mielai auginčiau". Gyvenant su vilkšuniu šis sąrašas grėsmingai traukiasi, bet ten vis tiek galima rasti saliukius, šibas, šikoku ir šiperkes, taip pat kišu, Hokaido šunis bei miniatiūrinius bulterjerus - negaliu atsispirti rykliškiems jų snukeliams (tai bent įvairovė, ne? :)) Dar yra šunys, kurie man labai patinka, bet auginti juos vargu ar galėčiau - sąrašas siaubingai ilgas, nuo Havanos bišonų iki kurtsharų. O dar yra veislės, kuriomis aš labai slapta žaviuosi... Sąrašas dėl slapto žavėjimosi ir yra slaptas (na ok, tokie gėriai kaip pikardai jame yra, pavyzdžiui, kiek žmonių žino, kaip jie atrodo? :D), tačiau vieną tokią veislę labai noriu parodyti... Tadadaaamdadaaaaam!

Vokiečių pinčeriai

Veislė reta - reta ne tik Lietuvoje. Gal dėl to, kad šunys nepasižymi nei įspūdingais gaurais, nei ekstremaliu dydžiu, nei ryškia spalvų įvairove. Nors jei atvirai - nesuprantu, kodėl taip nedaug žmonių "atranda" šią veislę. Juk tai universalaus dydžio, trumpo kailio šuo, tiesiog augink ir džiaukis. Toks mažas dobermanas, tik ne toks mažas kaip cvergpinčeriukas :) Toks... tikras šuo. Va ką apie juos rašo veislyno "Ugninis agatas" internetinis puslapis:

Vokiečių pinčeriai - (kitaip standartiniai yra vidutinio ūgio (45-50 cm, 14-20 kg), trumpaplaukiai, labai sveiki, ištvermingi, stiprūs, linksmi šunys. Šiuo metu, tai yra labai reta veislė visama pasaulyje, Lietuvoje jų vos keletas. Šie šunys turi puikių tiek charakterio, tiek išvaizdos savybių, kurios buvo naudojamos išvedinėjant dobermanus, nykštukinius pinčerius. Anksčiau tai buvo universalus ūkininko šuo: saugodavo ūkininko turtą, lydėdavo savo šeimininkus, sekdavo paskui žirgą, arklidėse gaudydavo žiurkes. Dabar šie šunys liko puikūs sargai, bet tuo pačiu labai švelnūs, linksmi, paklusnūs savo šeimininkams, nors tai ir nepasitikintys svetimais šunys, jie niekada nerodo agresijos. Šuo puikiai tinka gyventi bute, nes yra vidutinio ūgio, neloja be reikao, kadangi jie lengvai dresuojami, tinka agility ar kitam sportui, puikiai sutaria su vaikais. Šuns kailis nereikalauja jokios įpatingos priežiūros.Savo išvaizda pinčeriai labai panašūs į šnaucerius (mitelšnaucerius) (nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai visiškai skirtingi šunys): anksčiau buvo švelniaplaukiai (trumpaplaukiai) pinčeriai ir šiurkčiaplaukiai pinčeriai, jie ir kergiami buvo tarpusavyje. Tik 1892 metais šiurkčiaplaukiai pinčeriai pavadinti šnauceriais, nuo tada šnauceriai ir pinčeriai tapo dvi skirtingos veislės.

Beje, šiame veislyne šiuo metu kaip tik ir šuniukų yra ;) Mažų ryžų velniūkščių :)

P.S. dar truputis ryžos chebros :)

Vasara

Labai baisus laikas ta vasara. Visi žmonės kažkur dingę, nepagaunami, o jei pagaunami, tai neretai nerišlūs, neprognozuojami, išsiblaškę ir šiaip įtartinai atsipalaidavę. O dar karšta nesvietiškai, nedžiugina toks oras nei manęs, nei Bruknės. Na bet aišku yra ir privalumas vienas kitas. Vienas jų - AVIETĖS :) Bruknė, beje, nors šiaip jau šeriama žalia mėsa, bet į avietes irgi nespjauna. Kruopščiai prižiūri jų perrinkimo procesą, mažiau kondicines padeda utilizuoti. Užvadėlė, kitaip nepavadinsi :)