Grybai

Aštuonios valandos vaikščiojimo Dzūkijos miške. Gėris, galva nuo deguonies kiek svaigsta, kvepia viskas nuostabiai, grožis miško ašarą spaudžia, šiaip graudulys nuo viso gerumo ima. Atvažiavom traukinuku į Matuizas, pro jas, tada pro Šarkinės kaimą (koks gražus pavadinimas, negaliu, vien dėl pavadinimo norėč tokiam kaime gyvent :)), tada Bruknė gavo salotinę liemenę ir judėjimo laisvę, o žmogeliai supuolė prie grybų (kurių, beje, visai nedaug, ypač lyginant su pernai metais). O salotinė liemenė su atšvaitais baisiai praverčia miške: iš vienos pusės ji įspėja visokius dėdes brakonierius, kad čia TIKRAI ne vilkas, iš kitos - dėdes medžiotojus, kad šuo nėra valkataujantis. Iš trečios pusės, Bruknė miške taip sunkiai matoma, ypač ant baltų/pilkų samanų, kad ta liemenė tiesiog padeda nustatyti jos buvimo vietą :) Atrodo kaip kelių policijos pareigūnė, ne? :)

Nežinau gražesnės spalvos, nei tų samanų Dzūkijoj. Gyvai atrodo geriau, bet vis tiek...

Bruknė teigiamai įvertino samanų patalėlių minkštumą:

Pasivaikščiojimo rezultatas:
Dalis džiūsta ir nepaprastai skaniai kvepia, kita dalis ruošiasi keliauti į sluoksniuotos tešlos pyragaičius. Kaip gerai, kad grybais su Brukne visai nereikia dalintis :)