Jau labai labai seniai neturėjau mažo šuniuko. Paskutinį kartą tokį mažylį man teko neštis prieš "-nioliką" metų. Tai buvo mažas juodas taksiukas, vardu Tapis (tebunie jam sėkminga amžinoji medžioklė), susirangęs mano striukės rankovėje. Su tėčiu keliavome namo, o aš vis niurzgėjau: "Teteeee, jis man prisisiooooos į rankoooovę..."
Jei prie nepatyrimo dar pridėsite jaudulį bei man būdingą išsiblaškymą, suprasite, kodėl pasiimti Bruknės nuvažiavau nepasiėmusi nieko, ko reikia, vežantis mažą šuniuką namo. Laimė, rūpestingoji veisėja Daiva Rimaitytė be mažylės, maistelio, dubenėlio, antkaklio bei pavadėlio dar įdėjo didžiulį medžiaginį krepšį, kalną tualetinio popieriaus, celofaninių maišiukų bei saują džiovintų jaučių skrandžių, mūsuose dar žinomų kaip "smardukai"...
Veisėja, kartu su Bruknės mama Harka (Harmonia Eden Severu), atveža mudvi į autobusų stotį Šakiuose, iš kurios turėtumėme keliauti namo, į Vilnių. Keliaujame prie autobuso, jau lyg ir paskutinį kartą atsisveikiname, tvirčiau suimu krepšio, iš kurio kyšo Bruknės snukutis, rankenas, keliu koja ant pirmojo autobuso laiptelio ir matau, kaip vairuotojas tiesiog dvigubai išsipučia, išraudonuoja, ima inirtingai mosikuoti bei skėsčioti rankomis ir vos ne dusdamas bei spjaudydamasis išrėkia: "Jokių šunų autobuse!!!" Trumpam netenku amo, tačiau jau po akimirkos kartu su Daiva, nutaisiusios draugiškiausias šypsenas, kokias tik mokam, piktajam vairuotojui aiškiname, kad šuniukas dar labai mažas, tik dviejų mėnesių, kad visą kelionę jis tupės savo krepšyje ir t.t. Neveikia. Vairuotojas pareiškia "o man jis atrodo didelis" ir beveik stumte išstumia mane iš autobuso.
Nusprendžiu, kad gadintis šventinės nuotaikos dėl kažkokio nelaimingo, pikto žmogėno neverta ir su visais nešuliais keliauju ieškoti stoties viršininko. Jo nerandu, tačiau labai maloni bilietų pardavėja man pasiūlo palaukti kito autobuso, važiuojančio į Kauną. "Jei ir tas nepriims, aš mielai pasaugosiu jūsų šuniuką,"- juokiasi moteris. Bičiulei Linai, kuri sutartu laiku turi laukti manęs Vilniaus autobusų stotyje ir padėti man parsirasti iki namų, parašau trumpą žinutę: "Busiu kiek vėliau, nei planavau. Parašysiu." Tik ją išsiuntus, mano telefonas negrįžtamai "nusėda"...
Laimė, senučiuko autobuso, važiuojančio į Kauną, vairuotojas sutinka priimti keleivę su šuneliu. Labai laiminga įsitaisau, o Bruknė ima skųstis, verkšlenti ir dejuoti, jos skundai perauga į kaukimą ir aš imu nerimauti, kad būsime išlaipintos autobusui dar nei nepajudėjus. Tačiau mažylę pavyksta užtildyti davus jai gabalą klaikiai dvokiančio jaučio skrandžio, į autobusą vėl grįžta tyla ir ramybė, nors atsiranda šiokia tokia smarvė...
Derėtų paminėti, kad minėtas autobusas yra iš tų, kurie "stoja prie kiekvieno stulpo", t.y. iš Šakių į Kauną jis neskubėdamas važiuoja pro mažyčius jaukius kaimelius, žaliuojančius sodus, dailias kalveles. Važiuoja ilgai ir sustoja visur, kur tik yra norinčių keliauti kartu. Tačiau aš nusprendžiau, jog mano vidinė pusiausvyra dėl ilgos kelionės nepradės svyruoti, nes tai, be jokios abejonės, priverstų nerimauti ir mano mažąją bičiulę. Kol kas ji kuo ramiausiai miega man ant kelių, išsirangydama visomis įmanomomis ir neįmanomomis pozomis, o aš palaimingai šypsausi ir svajingu žvilgsniu žvelgiu pro langą. Kol kas. Tačiau netikėtai autobusas sustoja pakelėje, o vairuotojas garsiai pareiškia: "Sugedom."
Jei ilga kelionė mano pusiausvyrai nepakenkė, tai ta žinia tikrai privertė sunerimti. Juolab, kad mano telefonas visiškai išsikrovęs, nesu tikra, ką veikia mane turėjusi pasitikti draugė (laukia ir lauks Vilniaus autobusų stotyje ar net nesivargins važiuoti, negavusi iš manęs jokių žinių), o Bruknė taip pat ima tyliai verkšlenti. Panikos prideda ir kitų keleivių reakcija: viena apykurtė močiutė plačiai šypsosi ir garsiai stebisi taip susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kita garbaus amžiaus moterėlė koneveikia vairuotoją, nepamiršdama pabambėti ant visų, važinėjančių mašinomis ("dabar visiems tik meilužės rūpi, paprastas žmogus nerūpi"), o stipriai dažyta raudonplaukė baltu lakuotu švarkeliu ir ilgėliausiais taip pat ryškiai lakuotais nagais nervingai spaudo savo mobiliojo (neišsikrovusio!) mygtukus... Jau nekalbant apie kažką žiaumojančią keistuolę, pasipuošusią didžiuliu violetiniu kaspinu (na, tuo pačiu "bantu", kuriuo prieš dvidešimt metų buvo puošiamos visos pirmokėlės) ir kartu su savim besitempiančią nenusakomo dydžio tinklinį krepšį, kiek telpa prikištą įvairiaspalvių skudurų...
Giliai įkvėpiu ir išsivedu Bruknę pabėgioti po pievą, kuri mažylei atrodo itin grėsminga. Vilkiūkštė medžioja pienių žiedus, budriai stebi pro šalį važiuojančius automobilius, o galiausiai susisuka prie mano kojų. Nepraeina nei valanda, kai vairuotojas, tuščiu plastikiniu buteliu parėmęs autobusiuko liuko dangtį ištaria taip lauktą "Važiuojam."
Mes kylame ir leidžiamės, kratomės dulkėtais vieškeliukais ir aš labai stebiuosi, kaip mano vilkiūkštė gali taip ramiai miegoti. Jai netrukdo antikvarinio autobuso dardėjimas, jai nebaisu pro šalį lekiančių vaizdų, jos net nepykina, priešingai nuo manęs... Tiesa, Bruknė kartais nubunda, bet tik tam, kad pasirąžytų, įsitaisytų patogiau ir prieš vėl užmigdama užverstų galvą ir kuriam laikui įsispoksotų man į akis. Įsispoksotų savo dar vaikišką melsvumą šiek tiek išlaikiusiomis akytėmis, kuriose nematyti jokios baimės, jokio nerimo, net jokio šuniško meilumo ar atsidavimo. Mažoji vilkiūkštė spokso į mane taip, lyg paprasčiausiai sakytų: "Na tai ką, važiuojam?"
Artėjant prie Kauno dangus apsiniaukia ir man vėl ima kirbėti klausimas: ar atsiras autobuso vairuotojas, sutiksiantis mus nuvežti iki Vilniaus? Krentant pirmiems lietaus lašams, su kuprine ant nugaros, maišu vienoje rankoje ir krepšiu su šunimi kitoje kulniuoju iki autobuso, važiuojančio į Vilnių. Klausiu konduktoriaus, ar paims mus dvi. "Ir tris galiu, ir penkias, ar gaila,"- maloniai nustebina vyriškis. Vairuotojo paklaustas, kodėl neliepia pirktis bilieto ir mano bendrakeleivei, konduktorius kuo ramiausiai atsako: "Tai kad jai dar nėra septynerių metų." Vyrams baisiai juokinga, o ir aš pagaliau lengviau atsikvėpiu. Maža to, pabandžius įsijungti mobilųjį telefoną (vis dar nerimauju dėl to, ar mane kas pasitiks), tai pavyksta!!! Stebuklas! Tačiau apsidžiaugiau per anksti. Staiga su siaubu suvokiu, kad neprisimenu PIN kodo. Gal trejetą metų naudoju tą patį telefono numerį ir tikrai niekada nebuvau pamiršusi tos nesudėtingos keturių skaičių kombinacijos... Įvedu vieną kartą. Neteisingai. Antrą... Neteisingai... Trečią... Tyliai keikiuosi...
Laimė, tik įvažiavus į Vilniaus autobusų stotį, pamatau, kad Lina laukia mūsų, nepaisant to, kad jau temsta, lynoja, o mes vėluojam daugiau, nei valandą... Draugai yra gėris, dar kartą įsitikinu.
Tą patį vakarą, kai visi kelionės vargai buvo nuplauti maistu (Bruknei) ir alumi (man), vidury nakties sėdėjau po liepomis šalia namų, man ant kelių snaudė mažoji vilkiūkštė, niūniavau jai seną gražią dainą apie "margus šunužėlius" ir jau tvirtai tvirtai žinojau, kad tai tikrai MANO ŠUO.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą